Сайт материалов КОБ

Niekam nėra paslaptis, kad šiuolaikinė civilizacija sukaupė daugybę problemų siejamų ne tik su biosferos ir ekologijos faktoriais, bet ir niekaip nepavyksta pasiekti gerovės ir socialinėje sferoje. Čia bėda ne tik kažkieno asmeninės pastangos naikinti biosferą bei tautas – čia bėda visų likusiųjų neveiklume! O taipogi tame, kad valdžios deklaruojami tikslai dažniausiai smarkiai skiriasi nuo tikslų, kurių ji realiai siekia. Tačiau tokio valdymo įgyvendinimas įmanomas tik politiniuose ir valdymo reikaluose nesusigaudančių žmonių visuomenėje. Iš milijonų lūpų girdimi atsikalbinėjimai «O ką aš vienas galiu padaryti?» arba «Tegu valdžia ima ir padaro, kad visiems būtų gerai» nė kiek nepadeda spręsti problemų — jie tik parodo, kad atsikalbinėtojai sutinka su tokia dabartine padėtimi — sutinka, kad juos valdytų, kad kažkoks «elitas», be kažkokių ypatingų priežasčių ar/ir nuopelnų, gyventų geriau už juos, sutinka nieko nesuprasti bendrame visuomenės gyvenime, tarytum jo asmeninis gyvenimas niekaip nepriklauso nuo visos žmonijos gyvenimo. Tačiau taip nėra.

Bet kuri visuomenė yra vienaip ar kitaip valdoma, dėl ko visuotinį istorinį procesą galima vertinti visuotinio valdymo proceso pagrindu: pirmiausia, apimančiu daugybę regioninių valdymo procesų (regioninių valstybių politika bei politika tarptautinių, valstybiškai neįformintų jėgų: mafijos, žydų, įvairių diasporų ir pan.) ir antra — vykstančių hierarchiškai aukštesniuose jo atžvilgiu Žemės ir Kosmoso gyvenimo procesuose.

Teorinis Visuomenės Saugumo Koncepcijos pagrindas yra „Pakankamai Bendra Valdymo Teorija“ (pakankamai bendra tuo, kad naudojantis ja galima apibūdinti bet kurį valdymo arba savivaldos procesą). Žiūrint iš PBVT pozicijos, visas žmonių visuomenės valdymo priemones galima suskirstyti į apibendrintas grupes, kurių prioritetų hierarchija išdėstyta nuo efektyviausios iki mažiausiai veiksmingos. Tokiomis visuomenės poveikio priemonėmis, kurių sąmoningas panaudojimas leidžia valdyti visuomenės gyvenimą bei mirtį, yra:

  • Pasaulėžiūros tipo informacija, tai metodologija, kurią įsisavindami žmonės kuria — asmeniškai ir bendrai — savo «standartinius automatizmus(stereotipus)», kurių pagalba atpažįsta atskirus procesus Visatos visumoje bei pilnatvėje ir savo suvokimo lygmenyje nustato hierarchinę tų procesų tvarką bendroje tarpusavio sąrangoje. Ji yra mąstymo kultūros bei pilnutinės valdymo veiklos pagrindas, apimantis ir vidinį visuomenės visapusišką valdymą tiek regiono ribose, tiek ir visuotiniu(globaliu) mastu.
  • Metraštinio, chronologinio tipo informacija sukaupta visose Kultūros bei Žinių srityse. Ji leidžia matyti vykstančių procesų kryptį ir palyginti vieną su kita atskiras bendros Kultūros sritis bei Žinių sritis. Žmogui, turinčiam Pasaulio sandarą atitinkančią pasaulėžiūrą, grįstą saiko jausmu, ji leidžia išskirti atskirus procesus, perleidžiant «chaotišką» faktų bei reiškinių srautą per pasaulėžiūros «sietą» — subjektyvų žmogaus supratimo matą. (Šiame kontekste kultūra suprantama kaip visa informacija kartų kaitoje perduodama ne genetiniu būdu).
  • Faktų-aprašomojo tipo informaciją: atskirų procesų bei jų tarpusavio ryšių apibūdinimas — trečiojo prioriteto informacijos esmė. Prioriteto, kuriam priklauso religinių kultų mokymai, pasaulietinės ideologijos, technologijos ir visų mokslo sričių faktologija.
  • Ekonominiai procesai, kaip poveikio priemonė pavaldi grynai informacinėms poveikio priemonėms per finansus (pinigus), kurie yra apibendrinta ekonominio pobūdžio informacijos rūšis.
  • Genocido priemonės, žalojančios ne tik dabar gyvenančias, bet ir būsimąsias kartas, naikinančios genetiškai sąlygojamą potencialą būtiną įsisavinti bei vystyti protėvių kultūrinį palikimą: branduolinis šantažas — panaudojimo grėsmė; alkoholinis, tabako ir kitas narkotinis genocidas, maisto priedai, visi ekologiniai taršos šaltiniai, kai kurie medikamentai — realiai naudojami; «genų inžinerija» ir «biotechnologijos» — potencialus pavojus.
  • Kitos poveikio priemonės, pagrindinai jėgos poveikio – ginklai, įprasta šio žodžio prasme žudantys bei žalojantys žmones, griaunantys bei naikinantys materialius-techninius civilizacijos objektus, daiktinius kultūros paminklus bei jų dvasios nešėjus.

Nors tarp poveikio priemonių vienareikšmiškų atribojimų nėra, todėl kad daugelis iš jų turi savybių leidžiančių priskirti juos skirtingiems prioritetams, tačiau siūloma hierarchiškai sutvarkyta jų klasifikacija leidžia išskirti paveikos faktorius, kurie gali būti naudojami kaip valdymo priemonės ir ypač, kaip valdymo — konceptualiai nepriimtinų visuomenės gyvenime reiškinių nuslopinimo ir naikinimo priemones.

Naudojant šį rinkinį vienos socialinės sistemos viduje – tai šios sistemos apibendrintos valdymo priemonės. O vienos socialinės sistemos šitų pačių prioritetų naudojimas prieš kitas sistemas, jeigu nesutampa jų valdymo koncepcijos, tai apibendrintas ginklas, t.y. kariavimo priemonės, pačia bendrąja prasme; arba savivaldos palaikymo priemonės kitoje socialinėje sistemoje, jeigu nesutampa abiejų sistemų valdymo koncepcijos.

Nurodyta tvarka nustato visuomenės poveikio priemonių prioritetus, todėl kad visuomenės padėties pasikeitimas, paveikus aukštesniems prioritetams, turi kur kas rimtesnes pasekmes, nors ir vyksta lėčiau ir be “triukšmingų efektų”, negu paveikiant žemesniems prioritetams. Tai yra, per istoriškai ilgus laiko tarpus valdymo priemonių prioritetų greitaveika nuo pirmo link šešto auga, o jų taikymo rezultatų negrįžtamumas, pagrindinai nulemiantis visuomenės gyvenimo problemų sprendimo efektyvumą, t.y. — „kartą ir visiems laikams“, krenta.

Tam, kad įgyvendinti pilną visuomenės valdymą reikia ne tik turėti supratimą apie aukščiausius valdymo priemonių prioritetus, bet ir veikti pagal juos. Ir dar, pasitraukti nuo informacinių prioritetų poveikio neįmanoma. Jeigu nuo karo galima pabėgti ten kur jo nėra, galima nesėdėti ant jokios adatos, praktiškai galima netgi pasišalinti iš gyvenimo visuomenėje ir pereiti prie natūralaus ūkio. Tačiau niekas iš žmonių nesugeba savimi pakeisti visą visuomenę, todėl gyvenant visuomenėje, nori-nenori, bet teks skaitytis su ja ir su tais, kas ją valdo. Tikras tautos suverenitetas-valdymas – absoliučia šios sąvokos supratimo prasme, žiūrint iš VSK pozicijos, įmanomas tik tuo atveju, jeigu kiekvienas visuomenės narys supranta, KAIP vyksta visos visuomenės valdymas ir KOKIU TIKSLU tas valdymas vyksta. Tai yra, valdo visas valdymo priemones ir sąmoningai savo veikla palaiko tikslus nubrėžtus jam, kaip visuomenės nariui ir bendrai visuomenei. Bet tam, kad pasiekti tikslų vienybės reikia, kad kiekvienas visuomenės narys pasiektu tam tikrą mąstymo kultūrą ir pasaulėvoką.

Jeigu prisiminti vidurinės mokyklos biologijos kursą, žinomą visiems, ir pažvelgti į nuosavą psichiką, tai galima teigti, kad algoritminis žmogaus elgsenos informacinis aprūpinimas susidaro iš:

  • įgimtų instinktų ir nesąlyginių refleksų (kaip vidaus ląstelinio ir ląstelinio lygo, taip ir audinių, organų, sistemų ir viso organizmo bendrai), o taip pat jo kultūroje išsivysčiusių apvalkalų;
  • aukščiau instinktų esančių kultūros tradicijų;
  • nuosavo, ribojamo jausmais ir atmintimi suvokimo;
  • „intuicijos apskritai“ – tai, kas išplaukia iš individo psichikos pasąmonės lygmenų, ateina jam iš kolektyvinės psichikos, yra išorinių pagundų padaras ir apsėstumas, inkvizicine šios sąvokos supratimo prasme;
  • Dievo vadovavimo Užmanymo vagoje, vykdomoje viso kas išvardinta aukščiau pagrindu, išskyrus išorinių pagundų ir apsėstumo, kaip tiesioginių įsibrovimų iš išorės į svetimą psichiką prieš jos savininko norą ir sąmoningą valią.

Kiekvieno individo psichikoje visam tam yra galima, arba tikra konkreti vieta. Bet yra ir tai, kas išskiria žmoniją iš planetos biosferos, tačiau į tai biologija, psichologija bei sociologija nekreipia dėmesio, ir apie tai nerašoma nei mokykliniuose, nei universitetiniuose vadovėliuose. Šito nutylėjimo esmė yra tokia:

Bet kuris biologinės rūšies «Žmogus mąstantis» atstovas gali būti vieno iš žemiau išvardintų, daugiau ar mažiau pastovių per visą suaugusiojo gyvenimą, psichikos sandaros tipo turėtoju:

  • Gyvuliškas psichikos sandaros tipas — kai visas asmens elgesys priklauso nuo instinktų bei instinktyvių poreikių tenkinimo, nežiūrint į aplinkybes.
  • Bioroboto, «zombio» psichikos sandara — kai elgesio pagrindą sudaro kultūros nulemti automatizmai, o vidinis psichologinis konfliktas — «instinktai prieš kultūros nulemtus automatizmus» — elgesio situacijose dauguma atveju sprendžiamas kultūros nulemtų automatizmų naudai. Tačiau jeigu pasikeitusios visuomeninės-istorinės aplinkybės reikalauja atsisakyti tradicinių toje ar kitoje kultūroje elgesio normų ir susikurti naujas — tai «zombis» teikia pirmenybę nusistovėjusiai tradicijai ir atsisako galimybės kurti.
  • Demoniška psichikos sandara charakterizuojama tuo, kad jos turėtojas sugeba kurti ir valios pastangomis gali peržengti tiek instinktų diktatą, tiek istoriškai susiklosčiusias kultūros normas, kurdamas naujus elgesio bei problemų, kylančių asmeniniame ar visuomenės gyvenime, sprendimo būdus. Įgydamas vienokią ar kitokią valdžią visuomenėje, demonizmas reikalauja besąlygiškai jam tarnauti, taip pagimdydamas pačias žiauriausias ir ištobulintas aplinkinių priespaudos formas. Vieną iš labiausiai rafinuotų variantų, kaip aplinkiniai priverčiami geranoriškai paklusti, F. Dostojevskis kaip elgesio pavyzdį pateikė «Stepančikovo dvare» (Foma).
  • Žmogiška psichikos sandara charakterizuojama tuo, kad kiekvienas jos turėtojas įsisąmoninęs žmogaus misiją — būti Dievo vietininku Žemėje. Atitinkamai šiai aplinkybei, jis kuria savo asmeninį santykį su Dievu Gyvenime ir sąmoningai, naudodamas valią nuoširdžiai prisideda prie Dievo Užmanymo įgyvendinimo taip, kaip jis pats tai jaučia bei supranta. Atgalinis ryšys (kaip nuoroda į jo klaidas) iš Viršaus pasireiškia tuo, kad žmogus atsiduria vienokiose arba kitokiose aplinkybėse, atitinkančiose jo maldas ir ketinimus. Kitais žodžiais tariant: Dievas su žmonėmis kalba gyvenimiškų aplinkybių kalba.

Dar vieną psichikos tipą žmonės susikūrė patys:

  • Pažemintas iki priešingybės prigimčiai psichikos tipas — kai subjektas, priklausantis biologinei rūšiai «Žmogus mąstantis», svaigina save įvairiomis psichotroninėmis medžiagomis: alkoholiu, narkotikais, tabaku ir kitais dar stipresniais mūsų dienų narkotikais. To pasekoje iškreipiamas į priešingą prigimčiai organizmo veiklos būdas tiek medžiagų apykaitos aspektu, tiek biolauko fiziologijos aspektu, ko pasekmė — daugybė įvairialypių psichinės veiklos sutrikimų visais jos aspektais (pradedant jutimo organų darbu ir baigiant intelektu bei valios sugebėjimais), būdingais gyvuliškos, zombio ir demoniškos psichikos sandaros tipams (žmogiškos psichikos sandaros tipo turėtojai savęs nesvaigina). Tokiu būdu žmogaus pavidalo subjektas tampa savininku tokios psichikos organizacijos, kuriai nėra vietos biosferoje ir pagal savo neatitinkančio susiklosčiusioms aplinkybėms elgesio kokybę pasidaro blogiausiu iš gyvulių. Ir už šitą savo, jam nulemto statuso Žemės biosferoje pažeidimą, jis neišvengia atpildo už tokį savo Gyvenimą.

Prie viso to, jei subjektas tampa priklausomas nuo svaigalų, jis įsigyja pastovų savo biolauko iškreiptumą. Ir, atitinkamai, savo dvasios parametrais nustoja priklausyti biologinei rūšiai „Žmogus protingas”. Be to, dauguma svaigalų savaime yra genetiniai nuodai, t.y. jie pažeidžia chromosomų aparato veiklą ir griauna chromosomines struktūras tų, kurie juos vartoja. Defektyvios chromosomų struktūros perduodamos palikuonims, kas vienaip ar kitaip pakerta jų sveikatą, kūrybiškumo bei asmeninio išvystymo potencialą. Tuo labiau, jeigu pastojimas prasideda iki to momento, kai organizme veikiančios chromosomų struktūrų atstatymo sistemos suspėja patvarkyti pažeidimus.

Bet jeigu genetiniai nuodai papuola į organizmą pernelyg dažnai ir tokiais kiekiais, kad organizmo chromosomų struktūrų atstatymo sistemos nesuspėja ištaisyti visų pažeidimų, tai palikuonys tiesiog pasmerkti išsigimimui. Būtent šios aplinkybės ir leidžia šią psichikos sandaros rūšį pavadinti, — sukurta pačių žmonių ir atkuriama visuomenės kultūroje, — pažeminta iki priešingybės prigimčiai.

Žmogiškajai psichikos sandarai būdingas neformalus, nedogmatinis ir neritualinis tikėjimas Dievu, ir veikla Dievo užmanymo kryptimi, sutinkamai su savo gera valia, t.y. žmogui normalu pagonybė tikint vieną Dievą(monoteizme).

Psichikos sandaros tipas sąlygotas auklėjimu, t,y. jei iki jaunystės pradžios individas nepasiekia žmogiškosios psichikos sandaros – tai visuomenės kultūros ydingumo ir neteisingo tėvų auklėjimo rezultatas. Todėl būdamas suaugęs ir įsisąmoninęs šį faktą žmogus pajėgus pereiti iš bet kurios psichikos sandaros prie žmogiškosios – kaip pagrindo savo tolimesniam asmeniniam ir visuomeniniam išsivystymui.

Priklausomai nuo žmonių pasiskirstymo per psichikos sandaros tipus statistikos, visuomenė sukuria ir savo socialinę sandarą, vysto savo kultūrą, arba padedant pasiektos padėties konservavimui ir vergvaldystės bandymų recidyvams, arba padedant tam, kad žmogiškoji psichikos sandara būtų pripažinta norma ir garantuotai atkuriama kultūroje pasikeičiant kartoms, kaip pagrindas tolimesniam asmeniniam ir visuomeniniam tautų ir žmonijos bendram išsivystymui .

Dėl to, be žmogiškoji psichikos sandaros pasiekimo, bent jau didžiosios visuomenės narių dalies, tautos galimybė valdyti neįmanoma, kaip neįmanomas tų globaliųjų problemų, kurios pakibo virš visos Žemės XXI amžiaus pradžioje, susijusių su Homo sapiens rūšies gyvenimiška veikla sprendimas.

 

Kas gi yra Visuomenės saugumo koncepcija ?

Koncepcija [lot. concetio] – 1) pažiūrų sistema, toks ar kitoks reiškinių, procesų supratimas; 2) vieningas, apibrėžiantis sumanymas, pagrindinė kokio nors literatūrinio kūrinio arba mokslinio darbo mintis (Užsienio žodžių žodynas 12 leidinys, stereotip. – M.:C48 Rus. K. 1985, 608 с.). Visuomenės saugumo koncepcija – tai ir žmogaus vardo verta Žmonių visuomenės sukūrimo idėja, ir atitinkamas pasaulėtvarkos supratimas, leidžiantis įgyvendinti šią idėją.

Tarp VSK informacijos yra ir ekonomikos tyrimai ir teorija, yra ideologiniai darbai ir istorijos analizė (didelis pagrindinės knygos „Negyvas vanduo“ skyrius vadinasi „Išsihermetizavimas“ ir yra istorinis), ir kas svarbiausia, informacija apie pažinimo metodologiją, leidžianti įgyti harmoniją su savimi ir su Dievu, pasiekti žmogiškosios psichikos sandaros tipą, išmokti pažinti objektyvų pasaulį.
Visuomenės saugumo koncepcija, toje darbų sudėtyje, kurioje ji egzistuoja dabar, buvo gvildenama pradedant nuo 1987 metų, visuomenines iniciatyvines grupės, pasirinkusios sau pavadinimą „Vidinis TSRS Prediktorius“ (VP TSRS). Nuo to laiko TSRS kaip valstybe išnyko, bet visuomeninės iniciatyvos veikla tęsiasi tuo pačiu pavadinimu. ne tik dėl to, kad tapo savotišku „brendu“, bet ir dėl to, kad mes nepripažįstame (teisine prasme) TSRS likvidacijos dėl „pasaulio užkulisių“ , masonų ložių, CŽV ir JAV nacionalinio saugumo tarybos direktyvų vykdymo.

 

Vidinis TSRS Prediktorius: priimtos terminologijos išaiškinimas.

Terminas „prediktorius-korektorius“ – vieno iš skaičiavimo matematikos metodų pavadinimas. Jame nuosaikiosiomis aproksimacijomis (sugretinimais) randamas užduoties sprendimas. Tuo pat metu metodo algoritmas tai ciklas, kuriame viena po kitos sekoje vykdomos dvi operacijos: pirma – sprendimo prognozė ir kita – prognozės tikrinimas dėl tinkamumo, užduoties sprendimo tikslumo sąlygoms. Algoritmas pasibaigia jeigu prognozė atitinka užduoties sprendimo tikslumo sąlygas.

Be to, valdymo schema, kurioje valdymo signalas atsiranda ne tik informacijos apie dabartinę sistemos būseną pagrindu, bet ir jos tolimesnės elgsenos prognozes pagrindu, taip pat kartais vadinama „prediktorius-korektorius“ (išvertus į lietuvių kalbą „pranašautojas-redaktorius“ bet iš esmės tiksliau bus „priešnurodinėtojas-redaktorius“). Pagal schemą „prediktorius-korektorius“ užtikrinama iš principo aukščiausia valdymo kokybė, todėl, kad dalis informacijos cirkuliacijos kontūrų susieta ne per praeitį, o per prognozuojamą ateitį. Ši aplinkybė ir leidžia suvesti iki nulio valdymo vėlavimą neramumų poveikio atžvilgiu, o jeigu reikia pereiti prie prevencinio valdymo, kada valdymo poveikis pašalina priežastį, kuri verčia valdyti. Nagrinėjant valdymo teorijos požiūriu konfliktines situacijas, schema „prediktorius-korektorius“ pakankamai dažnai eliminuoja netgi galimybę, pasipriešinti preventyviai pasiruošusiai pasipriešinimui sistemai.

Tai yra, terminas „prediktorius-korektorius“ pakankamai plačiai paplitęs tarp matematikos ir technikos profilių specialistu Vakaruose.

Socialinių sistemų atžvilgiu valdymas pagal schemą „prediktorius-korektorius“, kaip rodo istorija, vykdavo dar žiloje senovėje. Taip senovinio Egipto vyriausioji žynija buvo vadinama „ierofantais“, kas reiškė jų gebėjimus skaityti likimą (t.y. galimų būsenų matricą), numatyti ateitį. Pastaroji yra valdymo pagrindas, todėl kad: valdyti – tai galimų būsenų žinojimo pagrindu vesti sistemą (šiuo atveju – visuomenę) prie reikalingo, vieno iš daugumos galimų, varianto. Suprantama, kad varianto pasirinkimas sąlygotas dorovės ir savivalės lygmeniu tų, kurie pakilę iki numatymo ir valdymo jo pagrindu.

 

Žyniai visuomenes labui užsiima gyvenimo aiškinimu. (Жречество занято жизнеречением во благо общества).

Rusų kalbos fonetika, šakninė ir sąvokinė sistema tokios, kad šios frazės neįmanoma išversti į kitas kalbas taip, kad ji neprarastų atspalvių esmės ir daugybės asociatyvių sąryšių. Tam, kad neslėgti vaikinų ir merginų iš Lenglio adekvačių žodžių iš amerikietiškos leksikos parinkimo būtinumu, mes pasirinkome plačiai vartojamą žodžių samplaiką — prediktorius-korektorius, kuri jau turi reikalinga mums esmę, bet kol kas ne bendrąja, o siaura, techniškai-matematine prasme. Tuo pačiu mes atmetėme galimybę to, kad vertėjai, A.S.Puškino žodžiais tariant „švietimo Trojos arkliai“, vykdant socialinį užsakymą ir pasirinkus kokius nors kitus žodžius, primes angliškai skaitančiam skaitytojui iškreiptą supratimą to, apie ką mes čia kalbame.

Rusiškai skaitančiam skaitytojui naudinga žinoti terminą prediktorius-korektorius. Bet istorijos ir sociologijos klausimų atžvilgiu jam reikia naudotis, daugeliui žmonių gimtosios rusų kalbos žodžiais : ЖРЕЦ, ЖРЕЧЕСТВО, ЖИЗНЕРЕЧЕНИЕ (ŽYNYS, ŽYNIJA, GYVENIMO AIŠKINIMAS – Lietuvių kalboje žodis „žiniuonis“ pagal bendrą esmę reiškia tą patį bet suformuota iš kitokios šaknies – pagal prasmę „žinoti“ ir į rusų kalbą tiesiogiai verčiama kaip ЗНАХАРЬ, ЗНАХАРСТВО) – nepaisant to, kad per tūkstantį metų „žiniuoniai“ (kita sąvoka šundaktariavimas) – bizantiečių hierarchija ir Biblijos vertėjai – sudarkė ir iškreipė objektyviai būdingą šiems žodžiams prasmę:

Numatymu, žinojimu, žodžiu – iš anksto nukreipti visuomenės gyvenimo tėkmę link turtingumo ir gerovės, išlaikant visuomenę darnoje su Žemės biosfera, Visata, Dievu.

Žiniuoniai (šundaktariai), įgytu žinių pagrindu, užsiima savanaudiška visuomenės eksploatacija, dėl ko sąmoningai eskaluoja visuomenėje nemokšiškumą ir iškraipytas žinias.

Tame ir yra skirtumas tarp ŽYNIJOS ir „ŽINIUONIŲ“ (šundaktariavimo).

Visuomenės kultūros ir Žemės biosferos darna numato bendrą atsakomybes ir RŪPESČIO lygį visų Žemėje gyvenančių tautų gerovės klausimu. Dėl to kad anglų kalba mūsų laikais labiausiai paplitusi kaip bendra skirtingų tautybių žmonių bendravimo kalba, tai mums teko patiems pasirūpinti tuo, kad visiems angliškai kalbantiems taptų suprantama, ką mes norime pateikti jų sąmonei, bet ne tai ką panorės jiems įpiršti, kaip mūsų nuomonę „netikrų švietimo asilų“ šeimininkai.

Lygiai taip pat, mums patiems nereikalingi terminai: „koncepcija“, todėl kad yra lietuviška sąvoka „gyvenimo būdas“; „konceptualios valdžios autokratija“, todėl kad rusų bei lietuvių kalbose laisvai galima apsieiti ir be mirusių kalbų žodžių. Bet mūsų oponentai turi suprasti kad, jų monopolizmas pasibaigė. Vaizdingai tariant: Mes pilame mūsų „šaltinio vandenį“ į jų „senus maišus“, kad jų „maišai“ sprogtu: mums nepatinka jų „maišai“, ir jų svaiginantis „vynas“!