Сайт материалов КОБ

Mes – Vidinis TSRS Prediktorius, iš vienos pusės, ir iš kitos pusės – nacionalistai, visada linkę į nacizmą, ir internacionalistai, visada linkę į internacizmą , ir visų konfesijų fanatikai, visada linkę sunaikinti kitatikius, — dirbame skirtingus darbu. Šitie darbai tiek skiriasi, kad bendros gali būti tik gerų ketinimų deklaracijos, kurios vienok užpildomos skirtingomis prasmėmis.

  1. Apie mūsų reikalą
  2. Mūsų reikalas ir reikalai ne mūsų: principinis skirtumas ir neįmanomumas susivienyti tam tikrame „bendrame reikale“
  3. Minios-„elitarizmo“ krizė ir reikalai ne mūsų

Atsisiųsti MOBI failą — 164.01Кб
Atsisiųsti EPUB failą — 134.13Кб
Atsisiųsti FB2 failą — 58.83Кб
Atsisiųsti ODT failą — 60.03Кб
Atsisiųsti PDF failą — 555.06Кб
Atsisiųsti archyvą (rar) — 29.94Кб
 

„Apie dabartinį momentą“ Nr. 3 (110), 2013 m. rugsėjis

Mūsų reikalas ir reikalai ne mūsų...

Mes – Vidinis TSRS Prediktorius, iš vienos pusės, ir iš kitos pusės – nacionalistai, visada linkę į nacizmą, ir internacionalistai, visada linkę į internacizmą, ir visų konfesijų fanatikai, visada linkę sunaikinti kitatikius, - dirbame skirtingus darbu. Šitie darbai tiek skiriasi, kad bendros gali būti tik gerų ketinimų deklaracijos, kurios vienok užpildomos skirtingomis prasmėmis.
 

1. Apie mūsų reikalą

Mes remiamės tuo, kad Dievas – vienas vienintelis, Jis – Visatos ir jos gyvasties Kūrėjas, ir Jis gi – joje Visavaldis, tai yra, Jam pilnai priklauso visa valdžia visais jos pavidalais ir pasireiškimais. Visų likusiųjų valdžia – įgyvendinama tik su Jo leidimu, apimančiu dvi sudedamąsias: Sumanymas, kuriame apibrėžtas optimalus Visatos ir jos gyvasties vystimosi kelias, bei klystkeliai, kurių ribose veikia visi, kas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nesutinka su Sumanymu arba ne taip gerai valdo pats save, kad sugebėtų išlaikyti savo veikseną Sumanymo vagoje. Bet kokia daugdievystės atmaina, atseit alternatyvi Dievo vienatinumui, - neadekvati gyvenimui ir defektyvi kad ir dėl to, jog išanksto nulemia „dievų“ konfliktą, o po jų atitinkamai ir „dievų“ sekėjų – žmonių, ir tik Dievas – vienatinis, esantis Visa ko esmė, nėra nepasitenkinimo Dievas, - bet taikos.

Dabartinė žmonių civilizacija – ne pirmoji žmonių civilizacija, o prieš žmonių civilizacijų kaitą Žemėje buvo dinozaurų civilizacijos, kurie nesusitvarkė su proto nešėjų planetoje misija.

Žmonių civilizacijų kaitos istorijoje Dievas nenusišalino nuo to, kas vyksta Žemėje, ir tai yra matoma iš to, kad visu šitos planetarinės epochos metu įvykdavo Jo Apreiškimai apie žmonių, civilizacijų paskirtį, gyvenimo prasmę ir veiklą.

Šiandieninė civilizacija atsirado po to, kai ankstesnioji žuvo globalioje geofizinėje katastrofoje, atmintis apie kurią išliko padavimų apie pasaulinį tvaną pavidalu. Joje paskutinysis Apreiškimas buvo perduotas Nojui, tačiau jo amžininkai nepanoro įsiklausyti ir to pasekoje jųjų civilizacija žuvo, išnaudojusi leidimą klysti

Šiandieninėje civilizacijoje Apreiškimai buvo perduoti, konkrečiai, Mozei, Kristui, Mahometui; o Rusioje, sprendžiant iš visko, – Bojanui Pranašingajam (Бояну Вещему). Kadangi visi Apreiškimai buvo apie tai, kaip žmonėms gyventi Sumanymo vagoje, tai juos galima vadinti Vieninguoju Įstatymu.

Vienok per visą atmenamos istorijos ir priešistorės laikotarpį galima atsekti tinkslingo pasipriešinimo procesą žmonių civilizacijos kūrimui Vieningojo Testamento pagrindu. Sprendžiant iš visko, šio proceso šaltinis – nežemiškas, ir daugelis kalba apie tai, kad jis – neįkūnytas (tai yra, ne daiktinis, o lauko pavidalo). Jo koordinuojamos Žemės atžvilgiu veikia ir kai kurios nežemiškos civilizacijos.

Priešinantis žmonių civilizacijos kūrimui Vieningojo Testamento pagrindu, susiklostė visos istoriškai realios, taip vadinami „abraomiškieji“ tikėjimai, o taipogi – budizmas, vedistiniai tikėjimai, visos šamanizmo kryptys.

Tam kad surasti, į kokių tikslų siekį nukreiptos visos istoriškai susiklosčiusios konfesijos, nepaisant visų jų pasaulėžiūros, ideologijos ir apeiginių skirtumų, būtina sutikti su tuo, kad biologinės rūšies „Žmogus protingasis“ (kuriam priklauso visi žmonės nepriklausomai nuo rasės ar tautybės) unikalumas tame, kad suaugusio asmens psichikos struktūra nėra vienareikšmiškai užprogramuota, kaip kad kitų biologinių rūšių. Tai pasireiškia tuo, kad suaugęs „Žmogus protingasis“ rūšies asmuo gali turėti vieną iš keturių bazinių psichikos sandaros tipų:

Jeigu kaip valią suprasti sugebėjimą pajungti tiek save, tiek įvykių tėkmę suvokiamam tikslingumui, tuomet demoniškas ir žmogiškas psichikos sandaros tipai – valingi. Visi kiti – arba bevališkumo pasekmė (tai yra, valios neišsivystimo), arba juose individo valia yra pavergta bei apribota biologinių ir kultūrologinių faktorių, užgniaužusių sąžinė ir gėdą (nei gėdos, nei sarmatos). Žmogiško psichikos sandaros tipo atveju valia, skirtingai nei demoniškojo tipo atveju įgyvendinama Sumanymo vagoje, ir Dievas žmogui yra padėjėjas jo iniciatyvose; demoniškojo tipo atveju valia nežino ribų, skiriančių Sumanymą ir paliuosavimą попущение kaip demono sąžinės neturėjimo pasekmė, ir įgyvendinama tiek ten (Sumanymo vagoje), tiek ten (paliuosavimo ribose), tačiau bet kuriuo atveju negali išeiti už ribų, leidžiamų Visagalystės.

Dar vieną psichikos tipą žmonės pagimdė patys. Veikiant kai kurioms gamtinėms ir dirbtinai kuriamoms medžiagoms, jeigu jos patenka į žmogaus organizmą, pasikeičia genetiškai užprogramuota organizmo fiziologija, ko pasekoje keičiasi informacinių srautų patenkančių į psichiką spektras ir visa psichikos veikla. To rezultate gali susiklostyti pastovūs pokyčiai organizmo fiziologijoje ir informacinių srautų struktūroje bei asmeninėje psichikoje (kaip informacinėje-algoritminėje sistemoje), kurie skiriasi nuo variantų, apibrėžtų normalioje žmogaus genetikoje. Šitą psichikos sandaros tipą, susidarantį nuolat veikiant alkoholiu, rūkalais, sistemiškai priimant haliucinogenus ir kitus narkotikus, galima pavadinti – pažemintas į priešgamtinį.

Neskaitant pažemintojo į priešgamtinį, visi kiti suaugusiųjų psichikos sandaros tipai, išskyrus negrįžtamai žmogišką, tai yra asmenybės vystymosi, viso periodo pradedant nuo pradėjimo iki jaunystės, sustojimo arba iškrypimo rezultatas. Individo esmė charakterizuojasi psichikos sandaros tipu, su kokiu jis gyvena, tai yra, visos žinios ir įgūdžiai – tai tik „kraitis“ prie psichikos sandaros tipo, o ne žmogaus esmės atributai. Gyvenimo metu individas gali pereiti iš vieno tipo į kitus, kaip veikiant aplinkybėms, taip ir tikslingai – įsisamoninęs savo, kaip žmogaus nepakankamumą ir užsiėmęs saviaukla. Ir už tą psichikos sandaros tipą, su kokiu individas gyvena, jis pats atsako prieš Dievą ir kitus žmones. To pasekoje Visuomenės saugumo koncepcija (VSK – КОБ) nenumato juridiškai kodifikuotos gyventojų gradacijos pagal psichikos sandaros tipus ir socialinių grupių nelygiateisiškumo sistemos sukūrimo, remiantis tuo, kad jų atstovai praėjo sertifikaciją su vienokia ar kitokia sėkme.

Niekas nerodo to, kad žmogiškas psichikos sandaros tipas – kažkokios vienos konkrečios tautos vertybė ir nepasiekiami kažkokių rasių arba tautybių atstovams. Būtent todėl mes smerkiame rasizmą ir nacizmą bet kokiais jų pasireiškimais. Mes manome, kad daugiatautės ir daugiarasės žmonijos kultūra turi keistis taip, kad žmogiškąjį psichikos sandaros tipą visi pasiektų iki jaunystės pradžios. To siekš visi be išimties Vieningojo Testamento Apreiškimai.

Todėl mes neturime jokių pretenzijų Mozei, Kristui, Mahometui, Stalinui ir daugeliui kitų, kas dirbo tam, kad įgyvendinti Vieningojo Testamento idealus. Pretenzijos yra tiems, kas konstravo ir diegė į tautų kultūras tikėjimus ir melagingas mokslinio pavidalo teorijas, kuriomis dabartinėje globalioje žmonių civilizacijoje ir buvo pakeistas Vieningasis Testamentas.

Atitinkamai, žmonija gali turėti tik vieną vienintelę tikrąją religiją: tai – gyva kiekvieno žmogaus sąžinės diktatūra, kuri negali būti formalizuota į kokius bebūtų dogmas ir ritualus. Kai tik prasideda sąžinės diktatūros gyvenimo konkretikoje sukeitimas dogmų ir ritualų diktatūra, tai netgi Tiesa, tapusi nemąstančiu tikėjimu, veda žmones į saviapgaulę ir paklydimus todėl, kad bendravimas su Dievu pagal sąžinę, nevaržomą nieko, iškeičiamas į „bendravimą“ su egregoriais, susiklosčiusiais „tikrojo tikėjimo“ dogmų pagrindu „tikrojo mokslinio žinojimo“ pagrindu: to rezultatas – pasistatęs dogmatinį barjerą tarp savęs ir Dievo, žmogus liaunasi būti žmogumi. Tai liečia kaip vienišius, taip ir kultūriškai savitas visuomenes ir socialines grupes. Tai liečia ne tik daugdievystės tikėjimus, iš anksto žinomus išsigalvojimus, bet ir viendievystės tikėjimus.

Tačiau asmenybės vystymosi kelyje pasiekti žmogišką psichikos sandaros tipą – nėra savitikslis užsiėmimas, o statymas pagrindo tolimesniam gyvenimui ir veiklai Sumanymo vagoje kaip Dievo vietininkas Žemėje.

Kitaip tariant, sielai įsikūnijimas duodamas tam, kad žmogus išmoktų Mylėti. Meilė – ne jausmas ir ne emocija, o bendra tobulybės visuma, apimanti savima visą objektyviai gerą, ką sugeba suteikti žmogus. Meilė, šiame pasaulyje, pasižymi didžiausiu veiksmingumu, tiek asmenybių, tiek ir visuomenių problemų išryškinimo bei sprendimo aspektais, ko pagrindas – Dievo vedimas, ir kaip pasekmė – adekvačios žinios, virstančios įgūdžiais. To pasekoje, Meilė negailestinga, kadangi nuo gailesčio skiriasi tuo, kad išaiškina ir sprendžia problemas, daugelyje atvejų „be anestezijos“, o gailestis problemas konservuoja, sudarydamas tą arba kitą „anesteziją“ arba nukreipdamas dėmesį nuo jų, arba slėpdamas patį problemų egzistavimo faktą nuo problemų aukų.

Visos kultūriškai savitos visuomenės skiriasi viena nuo kitos suaugusių gyventojų statistiniu pasiskirstymu pagal psichikos sandaros tipus ir pagal šios statistikos dinamiką keičiantis kartoms. Visuomenės gyvenimo kokybė yra apibūdinama šia statistika, o artimiausios perspektyvos – jos kitimo kryptingumu.

Asmens ištikimybė nacionalizmui, nacizmui, internacionalizmui, internacizmui,  vienokiam ar kitokiam konfesiniam savęs išaukštinimui virš kitų žmonių – nepaisant visos tokio aukštinimosi įvairovės bei ideologinio apiforminimo konfliktiškumo – tai išraiška to, kad individui būdingas kažkuris iš nežmogiškųjų psichikos sandaros tipų.

Daugiatautėse visuomenėse (ir žmonijoje apskritai) tai pasireiškia bandymais sukurti nekintančia laiko tėkmėje tautų ir asmenų hierarchiją, priklausomai nuo jų kilmės. Monoetninės socialinės grupės ribose asmenų hierarchija, kuri savo esme analogiška beždžionių bandos ypatų hierarchijai, yra išdėstoma priklausomai nuo kultūrologinių principų, charakterizuojančių visuomeninę-ekonominę formaciją, į kurią įėjo atitinkama monoetniškoji grupė savo istorinio vystymosi etape.

Ta aplinkybė, kad skirtingos tautos randasi skirtingose visuomeninio vystymose stadijose, - nėra pagrindas tam, kad vieni iškeltų save aukščiau kitų, net iki to, kad prisiskirtų sau teisę vykdyti genocidą tų atžvilgių, kas jiems atrodo „žemesne rase“ arba „genetinėmis žmonijos šiukšlėmis“. Tačiau tai nereiškia, kad reikia atsiduoti tolerancijos mazochizmui ir suteikti lygiateisiškumą kitoms kultūroms ir veiksmų laisvę jų atstovams, jeigu jų vystimasis užstrigo kanibalizme arba vergvaldystėje; arba, nesipriešinant paklusti toms politinėms jėgoms, kurios kėsinasi „atstumti“ žmoniją jos vystymesi atgal į praeitį todėl, kad jiems nepatinka tos ar kitos politinės tendencijos ir perspektyvos pasireiškiančios dabartyje. Visose politinėse situacijose ir bendraujant su bet kurios kultūros atstovais būtina dirbti ta linkme, kad kiekvienas žmogus, kiekviena tauta ir žmonija apskritai judėtų link tokios, visas tautas vienijančios kultūros, kurioje žmogišką psichikos sandaros tipą  pasieks visi jaunystės pradžioje, o būti Meilės reiškėju – kiekvienam taps gyvenimo norma.

Zombio ir demono psichikos sandaros tipai sudaro „kamufliažinius apvalkalus“ ant gyvuliškojo psichikos sandaros tipo, ir tuo skiriasi nuo žmogiškojo, kurio pagrindas yra asmeninis religingumas, o ne instinktai. Atitinkamai, visuomenė, kurioje žmogiškojo psichikos sandaros tipo atstovai – retenybė (jeigu ne aplamai - „antisocialinis elementas“), savo gyvenime yra pavaldi tiems patiems objektyviems dėsningumams, kuriais Gamtoje yra reguliuojamas visos faunos gyvenimas. Pagrindinis jų – perteklinis gimstamumas santykinai ekologinės nišos talpai, ko rezultate atliekami sunaikinami badu, ligomis, žūsta dėl vidrūšinės konkurencijos už geresnę „vietą po saule“. Visa tai mes matome per visą dabartinės globalios žmonių civilizacijos istorijos trukmę visuose planetos regionuose. Planetos regionų epochų bei istorijų savitumas – viso labo tik kultūriniai šito dėsningumo pasireiškimo apvalkalai.

Vieningojo Testamento Apreiškimas moko kitko. Jeigu visuomenė pasiekia tokį išsivystymo lygį, kad jaunystės pradžioje visi yra įgavę žmogiškąjį psichikos sandaros tipą, tuomet žmogus tampa emocionaliai apsirūpinusiu ir nebepavaldus lytiniams instinktams. Vaikai pradedami ir gimsta išimttinai Meilėje, ir gimstamumo-mirtingumo statistika neveda į ekologinės nišos perpildymą, ko pasekoje žmonių gyvenime Šventojoje Dvasioje nėra vietos ligoms, ir nėra vietos gyventojų pertekliui bei „atliekinių“ naikinimui badu ir vidrūšinės konkurencijos priemonėmis. Tokioje visuomenėje – dėl to, kad žmogaus vertybės išsireiškia žmogiškuoju psichikos sandaros tipu, - nėra vietos hierarchijoms tiek asmenų, tiek socialinių grupių, charakterizuojams vienokiais ar kitokiais požymių rinkiniais, tame tarpe ir vieta visuomeniniame darbo susivienijime. Be to, tokioje visuomenėje nėra vietos vienų parazitizmui kitų darbu bei gyvenimu – kaip epizodiškai spontaniškam, taip ir organizuotam kuriant „žmogaus žmogumi“ eksploatavimo sistemą.

Šiuolaikinis bet kurios šalies gyventojas – dėka neišprusimo ir nemąstymo – neįgalus įsivaizduoti tokį gyvenimo būdą, nepaisant to, perėjimas į jį – nuo seno atvira galimybė, apie kurią kalba visi Vieningojo Testamento Apreiškimai. Tačiau realizuoti šitą galimybę žmonės turi patys.

Nacionalistai, nacistai, internacionalistai, internacistai, konfesinių tikėjimų fanatikai vieningi tuo, kad laikosi principo „mes – geriau, negu visi kiti, ir todėl turime teisę į tai, į ką visi kiti neturi kėsintis“, kuriame išsireiškia satanizmas. Dėdami pastangas įgyvendinti įsivaizdavimą apie savo išskirtinumą, jie stato ir atkuria asmenų ir socialinių grupių hierarchiją, kas išsireiškia kaip visų be išimties istoriškai susiklosčiusių kultūrų minios-„elito“ charakteris, ir trukdo kurti globalią kultūrą, vienijančią daugiatautę žmoniją, kurioje negrįžtamai žmogišką psichikos sandaros tipą visi pasiektų jaunystės pradžiai. Tokie mūsų nesutarimai su visais nacionalistais, nacistais, internacionalistais, internacistais, konfesinių tikėjimų fanatikais dėl klausimo apie ateitį.

 

2. Mūsų reikalas ir reikalai ne mūsų:
principinis skirtumas ir neįmanomumas susivienyti tam tikrame „bendrame reikale“

Mūsų nesutarimai su tais, kas užsiima ne mūsų, o savo reikalais, būtent dėl ateitis klausimo.

Ateitis, jeigu žiūrėti į ją iš dabarties, kol kas — objektyviai atvirų įvairių galimybių aibė, t.y. ateitis daugiavariantė. Bet žmonių veikla neišvengiamai prives prie to, kad tik vienas variantas iš šiuo metu objektyviai galimos ateities taps vienintele ir neturinčia alternatyvos dabartimi, o vėliau — istoriškai įvykusia praeitimi.

VSK tikslas tame, kad dialoge su Dievu — žmonėms visiems be išimties — pažinti Sumanymo (Apvaizdos) tikslus ir kūrybingai juos įgyvendinti. Visa kita Visuomenės Saugumo Koncepcijoje — to užtikrinimo priemonės ir pasekmės.

Be to, praeities atžvilgiu tai reiškia: reikia būti dėkingiems ne tik tiems, kas kūrė mūsų dabartį Apvaizdos vagoje, bet ir tiems, kas dėl savo dorovinių-pasaulėžiūrinių klaidų, veikdami Dievo leisto paklydimo ribose, apnuogino tas problemas, kurios iki jų klaidų nutikimo, objektyviai buvo, tačiau egzistavo neišreikštu pavidalu ir stabdė žmonijos raidą, ir kurias būtina išspręsti, o jų pasekmes būtina pašalinti, tam, kad Žemė liautųsi buvus „beždžionių planeta“ (žmonių pavidalo), ir visgi taptų Žmonių Planeta.

Ir būtent iš tokio požiūrio į praeitį bei ateitį išplaukia VSK ir kitų ateities kūrimo koncepcijų nesuderinamumas, vienijimosi vieningumo tam tikrame „bendrame reikale“ neįmanomumas su nacionalizmo, nacizmo, internacionalizmo, internacizmo, to ar ano konfesionalinio fanatizmo pasekėjais.

Visiems, kas užsiima ne mūsų reikalu, būdinga idealizuoti vieną ar kitą praeities periodą, o tiksliau — idealizuoti mitą apie jį: ir tame nėra skirtumo tarp nacionalistų, nacistų, internacionalistų, internacistų, „stalinistų“ ir antistalinistų, krikščionių ir neopagonių, musulmoniškų fundamentalistų, tikrųjų liberalų ir kitokių politaktivistų. Tačiau kiekvienas toks mitas nutolęs nuo praeities realybės, ir ne tik dėl to, kad į mitą tiesos pavidalu įterpiami išmįslai, bet ir todėl, kad iš realios praeities visumos išbraukiami kai kurie jos aspektai (nepatogūs mitų kūrėjams arba nemalonūs mitų belaisviams). O toliau — kai mitai valdo protus, reikalas suvedamas į tai, kad „supresuoti“ dabartį tokiu būdu, kad gautųsi tam tikra ateitis, kurioje įsigyvendintų idealas, kuris neva kažkada praeityje buvo realizuotas, apie ką skelbia mitas, bet vėliau prarastas kaip dėl protėvių kvailumo, taip ir priešų kėslų pasekoje: visi jie elgiasi atitinkamai, kaip dainuojama vienoje žydiškoje dainoje: „... neverta lenktis pagal nepastovų pasaulį, — geriau tegu jis linksta pagal mus, ir vienąkart jis lenksis pagal mus…“ («… не стоит прогибаться под изменчивый мир, — пусть лучше он прогнётся под нас, однажды он прогнётся под нас…»).

Internacistinis Biblijos mitas taipogi priklauso tai aibei, nors šioje aibėje jis turi unikalų išskirtinumą, kurio neturi nacionalistų ir postjudėjiškųjų konfesijų fanatikų mitai: jis savyje talpina ateities projektą, kuris neatmenamais laikais neva Dievo duotas Mozei, o vėliau vis tikslinamas per „žydus pranašus“. To mito nutylėjimose lieka tai, kad ir šis „ateities projektas“ tikrovėje — visai ne ateities projektas, išplaukiantis iš Vieningojo Įstatymo Apreiškimų, bet projektas posttvaninio pasaulio „presavimo“ atitinkamai pagal idealizuotą praeitį, kurios etalonu pateikiamas mitas apie Atlantidą. Bet Tiesa yra tame, kad realioji Atlantida smarkiai skyrėsi nuo kultinio mito apie ją ir žuvo, išeikvojusi Dievo leistą paklydimą, dėl ko jos atnaujinimo projektas - „supresuoti“ posttvaninio pasaulį pagal šį mitą,  pasmerktas žlugti.

V.O. Kliučevskis (В.О. Ключевский) teisus: „Istorinių reiškinių dėsningumas atvirkščiai proporcingas jų dvasingumui“. Kadangi visuomenių dvasingumas (pasaulio supratimas, pasiskirstymo pagal psichikos sandaros tipus statistika) vystosi, dėka to jog Dievas nenusišalina nuo to, kas vyksta Žemėje, tai ateitis būtinai ateis, tačiau ji skirsis nuo mitų apie praeitį, pagal katrų idealus nacionalistai, nacistai, internacionalistai, internacistai, tų arba anų konfesijų fanatikai bando „supresuoti“ ateitį iš dabarties.

 

3. Minios-„elitarizmo“ krizė ir reikalai ne mūsų

Visus tuos, kas užsiima ne mūsų reikalais, be išimties galima priskirti vienai iš dviejų kategorijų: dogmatikai-konservatoriai ir progresistai-modernizatoriai. Skirtumas tarp jų tas, kad:

Kadangi visi jie dirba siekdami minios-„elitarizmo“ konservavimo ir priešindamiesi globalios žmonių civilizacijos susikūrimui Vieningojo Įstatymo Apreiškimų pagrindu, tai visos jų modernizavimo pastangos nukreiptos sukurti „idealios vergvaldystės“ sistemą, kurioje belaisviai nesuvokia esą vergai ir su atsidavimu realizuoja principus: „darbas durnių mėgsta, ir durnius džiaugiasi darbais“ bei „kiekvienas pagal savo bendrą supratimo mastą dirba sau, o pagal nesupratimo mastą dirba tiems, kas supranta daugiau“.

Dogmatikų-konservatorių ir progresistų-modernizatorių požiūris į Visuomenės Saugumo Koncepciją – skirtingas:

Mūsų laikų esmė yra ta, kad biblinis žmonijos pavergimo Dievo vardu projektas kaip informacinė-algoritminė globalios civilizacijos gyvenimo valdymo sistema atsidūrė aklavietėje. Visos jo versijos prarado veiksnumą: konfesinė – judėjiškai-pseudokrikščioniškoji, pasaulietinė versija – liberaliai-buržuazinė ir pseudosocialistinė – marksistiškai-internacistinė ir nacional-socialistinė. Šito priežastis tame, kad projekto kuratoriai nespėjo užbaigti globalizacijos jo pagrindu iki biologinio ir socialinio laiko etaloninių dažnių santykio pasikeitimo: sutrukdė Mahometas asmeniškai ir islamiškos kultūros atsiradimas, Čingischanas, Stalinas ir bolševikai, Kinija ir Japonija, nepanorusios atsisakyti savitumo, parsidavus už anglosaksoniškai-judėjiškas „vertybes“. Po to, kai biologinio ir socialinio laiko etaloninių dažnių santykis pasikeitė, valdymo organizavimo principai, kurie buvo padėti į biblinio projekto pagrindą jį paleidžiant, tapo nebeveiksnūs. To pasekoje pasaulyje vyksta visos globalios politinės matricos performatavimo procesas. Šis procesas iš dalies vyksta stichiškai (t.y. nevaldomas iš žmonijos pusės), o iš dalies vyksta valdomai – kaip globalinio antjudėjinio – biblinio prediktoriaus (GP), taip ir TSRS Vidinio Prediktoriaus bei kitų iniciatorių, vykdančių globalizacijos projektus alternatyvius bibliniam.

1991 metų rugpjūty buvo sugriauta TSRS - „socializmo agitpunktas“ ir šiuo aktu tarsi atėjo galas kapitalizmo ir socializmo konfrontacijai. „Tarsi“ todėl, kad konfrontacija buvo:

Kodėl gi ši dirbtinė pseudosocializmo ir kapitalizmo konfrontacija tęsėsi taip ilgai? – Tik todėl, kad ji užtikrino visos globalios sistemos stabilumą tam tikru pereinamuoju laikotarpiu link pasaulio kultūrologinės unifikacijos. Ši epocha prasidėjo nuo TSRS kracho, bet tuo pačiu globalioji politinių procesų sistema prarado prognostinį pastovumą, tai yra, tapo iš esmės nebevaldoma. Tam kad vėl įvesti sistemą į pusiausvyros būseną ir užtikrinti jos prognostinį pastovumą būtina likviduoti ir antrąjį agitpunktą - „kapitalizmo agitpunktą“.  Kodėl? – Ogi todėl, kad visas pasaulis negali gyventi pagal amerikietiškus vartotkurvizmo standartus: Kol kas Žemės resursų užtenka užtikrinti amerikietiškojo vartotkurvizmo standartus tik JAV ir jų sąjungininkams, tačiau jie sudaro vos vieną septintadalį Žemės gyventojų, tačiau jau ir dabar vartotkurviškos civilizacijos į aplinką išmetamų atliekų kiekis viršija biosferos galimybes utilizuoti ir perdirbti šias atliekas.

Tie, kas prisiėmė sau globalaus valdymo Žemės planetoje misiją pradėdami biblinį projektą, suprato šitai dar prieš du šimtus metų ir netgi suteikė šiam procesui adekvatų pavadinimą – bendroji kapitalizmo krizė. Po šiuo marksizmo terminu slypi rūsti gyvenimo problema, pajėgi sunaikinti globalią žmonių, netapusių žmonėmis, civilizaciją. Jeigu šį krizė nebus išspręsta, tuomet Žemės civilizacijai gresia pražūtis, kaip ir visoms jos pirmtakėms. Ir esti du alternatyvūs šios krizės sprendimo scenarijai:

Pirmojo scenarijaus esmė susiveda į tai, kad viena nacija arba nacijų grupė paskelbiama civilizacinio žmonijos vystimosi lydere ir jai pavedama misija formuoti naująją pasaulio tvarką įgyvendinant idealiąją vergvaldystę, t.y. jie privalo:

Skirtumas tarp pirmojo scenarijaus variantų tik tas, kad nors visos tautos ir liaudis turi būti paversti idealiais vergais, bet internacional-socializmo atveju kalėjimas – visiems bendras Žemės masteliu, o nacional-socializmo atveju – bendrame visiems globaliajame kalėjime yra numatytos kameros, kuriose atsižvelgiama į nacionalinių kultūrų ir istorijų ypatumus. Tačiau globalaus nacional-socialistinio scenarijaus realizavimo atveju, antrame realizacijos etape vis tiek lauks perėjimas prie internacional-socializmo išsaugant minios-„elitarizmą“.

Kiek ir kokių vergų reikia, tam kad palaikyti naująjį gyvenimo būdą, spręs tarptautinės politinės jėgos. Kaip sumažinti nereikalingų vergų skaičių? - Pirmame etape (iki naujosios pasaulio tvarkos pergalės globaliu mastu) variantų daugybė: karai tarp valstybių ir pilietiniai, genetiškai-modifikuoti produktai – garantuojantys nevaisingumą, badas, pidorasingas bei kitoks hedonizmas – kas į ką labiau linkęs. Antrame etape (po „naujosios pasaulio tvarkos“ įvedimo) – visuotinis „šeimos planavimas“, t. y. kvotų gimdymui skirstymas, o politinės būtinybės atveju – ir kvotų nusikaltėlių, senių, invalidų, sunkiai sergančių ir panašių atliekamų žmonių eutanazijai.

Tačiau po TSRS likvidavimo JAV establišmentas įsivaizdavo pasiekę pergalę šaltajame kare ir apsvaigę nuo išdidumo nenori suprasti, jog pasaulis pasikeitė taip, kaip aprašyta aukščiau šiame straipsnyje ir kitoje VSK medžiagoje. To pasekoje JAV, prisidengdami demagogija apie žmogaus teises ir demokratiją, bando realizuotis kaip buržuazinio liberalizmo valstybė-civilizacija, kurios atžvilgiu visos kitos valstybės – finansinės kolonijos, skirtos – aptarnauti šią „elitinę“ valstybę, užtikrinti jos lyderystę vartojimo lenktynėse ir aprūpinti ją šviežiomis „smegenimis“, idant kompensuoti jos pačios gyventojų biologinio išsigimimo ir intelektualaus neįgalumo pasekmes.

Šitie JAV establišmento siekiai neįsikomponuoja į tarptautinių antvalstybinių jėgų politiką, kuri reikalauja apriboti vartojimo lenktynes bei likviduoti jų sukeltą globalią biosferinę-socialinę ekologinę krizę. Būtent užuomina į tai – V.V. Putino straipsnio publikacija laikraštyje „Niujork Taims“, kur yra įvertinama JAV-jų posttarybinio periodo politika:

„Kelia nerimą, kad ginkluoto kišimosi bandymai įvairiuose vidiniuose konfliktuose tampa įprastu dalyku JAV-joms. Kyla klausimas: ar tai atitinka pačių Jungtinių Valstijų ilgalaikiams interesams? Abejoju. Juk milijonų planetos žmonių sąmonėje Amerika vis dažniau suprantama ne kaip demokratijos pavyzdys, o kaip žaidėjas, kuris remiasi išimtinai vien tik grubia jėga, konkrečioms situacijoms kaldamas koalicijas su lozungu „kas ne su mumis – tas prieš mus“.

Jėgos naudojimas parodė savo neefektyvumą ir beprasmiškumą. Afganistaną purto karštinė, ir niekas negali pasakyti, kas ten dėsis po tarptautinių jėgų išvedimo. Libija sudalinta į genčių ir klanų įtakos zonas. Irake tęsiasi pilietinis karas ir kiekvieną dieną žūsta dešimtys žmonių. Pačiose JAV daugelis įžvelgia tiesioginę analogiją tarp Irako ir Sirijos ir ryšium su tuo klausia: kam kartoti netolimos praeities klaidas?

Jau įvykusios jėgos akcijos patvirtina taipogi ir tai, kad kokie tikslūs bebūtų smūgiai, naudojant pačius naujoviškiausius ginklus, aukos tarp civilių gyventojų – neišvengiamos. Be to, pirmiausia kenčia senyvo amžiaus žmonės ir vaikai, kurių gyvybes kaip tik ir bando, atseit, ginti šių smūgių pagalba.

Tokio tipo jėgos veiksmai sukelia pasaulyje dėsningą reakcija – jeigu negalima pasikliauti tarptautine teise, tuomet reikia ieškoti kitokių savo pačių garantuoto saugumo užtikrinimo variantų. Ir štai vis daugiau šalių siekia įsigyti masinio naikinimo ginklų, suveikia paprasta logika: „jeigu tu turi bombą, tavęs nelies“. Gaunasi, kad kalbama apie neplatinimo režimo sustiprinimą, o realiai – vyksta jo menkinimas“.

Straipsnį užbaigia sekantis teiginys:

„JAV prezidentas savo pranešime pabandė pagrįsti amerikietiškos nacijos išskirtinumą. JAV vykdoma politika, JAV prezidento žodžiais, „išskiria Ameriką iš kitų“. „Štai kas daro mus išskirtiniais“, - tiesiai pareiškia jis. Manau esant labai pavojinga krauti žmonėms į galvas idėjas apie jų išskirtinumą, kad ir kuo tai bebūtų pagrindžiama. Yra didelės valstybės ir mažos, turtingos ir skurdžios, su senomis demokratinėmis tradicijomis ir kurios dar tik ieško savo kelią link demokratijos. Ir vykdo jos, žinoma, skirtingą politiką. Mes skirtingi, bet kai mes prašome Dievo palaiminti mus, mes neturime užmiršti kad Dievas sukūrė mus lygius“.

Faktiškai, paskutinioji pastraipa primena amerikiečiams apie JAV nepriklausomybės deklaraciją ir suteikia galimybę pravesti paraleles tarp JAV-jų, valdomų Obamos, bei Vokietijos, valdomos Hitlerio, kuo ir pasinaudojo koliažo (kairėje), paskelbto amerikietiškoje spaudoje autoriai. Ir šiuo atveju tarptautinės politinės jėgos – pritaria V.V. Putino ir jo valdomos Rusijos pozicijai. Priežastis tame, kad JAV saugo savo ištikimybę buržuaziniam liberalizmui ir viso XX amžiaus eigoje priešinasi dviejų sistemų – pseudosocializmo ir buržuazinio liberalinio kapitalizmo – konvergencijos koncepcijos įgyvendinimui:

Ši, užsitęsusi chroniška JAV politikos liga negali nekelti nerimo tarptautinėms politinėms jėgoms, ir jos negali likti abejingos šiam JAV negalavimui, todėl JAV laukia susidūrimas su prievartine politika jų atžvilgiu, verčiant atsisakyti ištikimybės buržuaziniam liberalizmui ir pereiti prie pseudosocializmo, kuris kaip dar prieš 40 metų tiksliai pastebėjo Dž. K. Galbraitas, neturės ideologinio pobūdžio, bet bus primetamas aplinkybių. Nutylėta liko: … aplinkybių, nepavaldžių JAV politiniam ir verslo establišmentui. Būtent dėl šios priežasties aukščiau pateikto koliažo autoriai užkėlė Obamą į „mūsų dienų Hitlerio“ rangą, subtiliai užsimindami, kad jis turi šansų būti paskirtas šių dienų pasaulinio blogio įsikūnijimo rolei, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis liberaliai-buržuazinėms JAV ir asmeniškai Obamai.

Šis teiginys papildomas žiniomis, praktiškai vienu metu atėjusiomis iš Kinijos.

„2013 m. lapkričio mėn. KKP CK 18-ojo šaukimo 3-čiasis plenumas paskelbs pasauliui apie staigų Liaudies Respublikos kurso ir linijos posūkį link „kinietiškos specifikos socializmo“ tvarkos stiprinimo pusėn. Jeigu „kinietiškos specifikos socializmo“ pavadinimą aiškinti naudojantis senosiomis kiekvieno iš aštuonių hieroglifų, kuriais jis užrašytas, prasmėmis, tai gausis „klanų aplink protėvių sostą su vidurinės valstybės atspalviais sąjunga“. O spalvos yra šios: raudona, geltona ir pilkai-mėlyna. Dabar, jeigu vietoje apibūdinimo „kinietiškas“ pasakyti „nacionalinis“, tai atvirkštinis vardo skaitymas pateiks prasmę: „KINIŠKAS NACIONAL-SOCIALIZMAS“. Tai, aišku, ne „Vokietijos nacional-socialistinės darbo partijos“ nacizmas, bet tikrai jau ir ne atviros visuomenės liberal-demokratija“.

Ir jau daugelio metu eigoje pasaulinėse MIP (masinės informacijos priemonėse) nėra jokios kampanijos tema „Apginsime pasaulinę „asmens laisvės“ civilizaciją nuo „geltonosios grėsmės“!” — Kodėl? — O todėl, kad ateitis priklauso ekonominei sanklodai, gavusiai pavadinimą „socializmas“, kurio pagalba tarptautinės politinės jėgos nori sukurti globalią idealios vergvaldystės sistemą. Ir mūsų bendra užduotis yra tai, kad „naujasis socializmas“ taptų ne globalia idealios vergvaldystės sistema, bet iš tiesų laisvų žmonių, gyvenančių valdomiems sąžinės diktatūros, visuomene.

 

Vidinis TSRS Prediktorius
2013 metų rugsėjo 10 – 16

Kolektyvinis vertimas
2013 metų spalis